Įvykiai visuomenėje tęsiasi dviem kryptimis. Viena – tai, ką žmonės gyvena realiame gyvenime, o kita – tai, kas vyksta virtualioje erdvėje. Daugeliu atvejų socialiniuose tinkluose skleidžiama informacija tampa „autentišku šaltiniu“, kuriuo žmonės remiasi. Trumpai tariant, naujos technologijos tapo svarbiu mūsų gyvenimo atributu.

Socialiniuose tinkluose žmonės kalbasi tarpusavyje, siunčia žinutes su „Whatsapp“ būsenomis, o „TikTok“ vaizdo įrašus laiko svarbia dienos naujienų baze. Šiuo metu realiame gyvenime daugiausia dėmesio skiriama socialinėms problemoms.

Žmonės su nekantrumu laukia sausio 5 d., kai bus iš naujo nustatytas dujų limitas. Kad ir kokia būtų išmintis, šalis, gaminanti ir eksportuojanti dujas, savo piliečiams kelia akis į akį su dujų apribojimo kankinimu.

Kuo daugiau kartų per dieną einate į turgų, tuo labiau kyla maisto produktų kainos. Pirmosiomis naujųjų metų dienomis tiek daug socialinių problemų fone spalvingai atrodo tik piliečių įtampa socialiniuose tinkluose prieš Zeynabą Khanlarovą. Rėmėjai ir priešininkai nenori dėl nieko leistis į kompromisus. Specialistai tokią agresiją vadina linčo psichologija.

Pažymėtina, kad vartotojų skaičius socialiniuose tinkluose kasmet išauga apie 10 procentų. Žinoma, daugiau žmonių iš skirtingų kultūrų šiose pasaulinėse platformose sukuria daug problemų socialinėje žiniasklaidoje. Viena iš šių problemų yra ta, kad „linčo kultūra“ kasdien plinta socialiniuose tinkluose. Dėl to, kad vis dažniau naudojama socialinė žiniasklaida, tai, kad socialinėje žiniasklaidoje žmonės mato vis daugiau žmonių, pavydas ir neužbaigtumo jausmas skatina šią „linčo kultūrą“.

Virtuali erdvė, kuri kartais prieštarauja realiam gyvenimui, sukelia daug problemų žmogaus psichologijoje. Žmonės yra priklausomi nuo telefono. Terminologiniais rodikliais tai vadinama monofobija. Tie, kurie palaiko idėją, kad naujos technologijos turi įtakos kiekvienai gyvenimo sričiai, gali su manimi nesutikti. Tačiau ši priklausomybė problemas, kuriomis skundžiamės kasdieniame gyvenime, paverčia tikrove. Pažvelkime į pavyzdžius, kuriais visi skundžiasi.

Išlipus iš metro norisi kur nors skubėti, o eismas sulėtėja prieš peroną, kur plūsta keleiviai. Kai kažkaip išlipi iš minios ir priartėji prie „įvykio vietos“, išvysti abejingai, izoliuotų nuo aplinkos, „ekstazės“ būsenoje su telefonais rankose einantį būrį žmonių. Tokias situacijas galima pastebėti ir siauruose koridoriuose autobusų salėse įstrigusiuose, prie telefono kabančių žmonių, o metro vagonuose, atidarius mašinų dureles, pašaliniai asmenys užpuola mašinas dar neišlipant viduje…

Visais laikais vyresnės kartos skundas, kad „mūsų laikais taip nebuvo“, jaunimui nepatiko. Aš toli gražu nepritariu, kad „visi komentarai galioja“. Nes prieš mus kartos komentarai prasidėdavo žodžiais „karo ir bado nematei“ ir baigdavosi jaunimo neviltimi. Ir istorija mūsų kartai davė šimtą kartų daugiau, nei skundėsi senoliai. Jei atsižvelgsime į tai, kad IV amžiuje prieš Kalėdas vienas iš graikų filosofų pastebėjo, kad „mūsų jaunystė iššvaistoma“, galime daryti išvadą, kad tradicija nemėgti vienas kito tarp kartų išliks per visą istoriją.

Grįžkime prie aukščiau pateiktos „linčo kultūros“.

Pripažįstama, kad elgesys virtualiame pasaulyje ir realiame gyvenime gali skirtis vienas nuo kito. Realiame gyvenime randame daugiau neigiamų posakių apie žmones, kurie atrodo normaliai elgiasi. Daugelis žmonių, su kuriais kalbėjausi, labai neigiamai atsiliepė apie žmones, kurie gyvenime atrodo normalūs. Tai dar vadinama dviguba asmenybe.

Galime nerūpestingai parašyti sakinius socialiniame tinkle, kurių niekada nenaudotume savo kasdienėje sąveikoje ir dialoguose įprastomis aplinkybėmis, arba siųsti nuodingas žinutes draugams, kurie atsiliepimuose su mumis nesutinka.

Žmonės taip pyksta ant ko nors, kad nori jį griežtai kritikuoti. Daugeliu atvejų socialinės žiniasklaidos naudotojai yra labiau nutolę nuo tyrimo, ką atitinkamas asmuo padarė, kad taptų šių griežtų reakcijų taikiniu. Tai yra, atrodo, kad kiekvieno „tiesa“ yra absoliuti tiesa. Kita bėda, kad žmogus pagaunamas kaip šių įtampų liudininkas, o jei rašome socialinių tinklų terminu, jam klijuojama etiketė.

Geriausiai šias situacijas gali paaiškinti ekspertai. Galbūt už kompiuterio, prieš telefono ekraną žmonės laiko save neprieinamais. Štai kodėl neigiamas ir agresyvus elgesys, pavyzdžiui, šiurkščių žodžių vartojimas, keikimasis, klijavimas etiketėmis ir teisimas, yra dažnesnis. Neapykantos plitimas socialiniuose tinkluose ir „linčo kultūros“ plėtra minta šiuo anonimiškumu.

Akimirkai iš socialinio tinklo pasitraukę žmonės vėl patenka į socialinių problemų gniaužtus. Galbūt vieną dieną ekonominė situacija pagerės, o socialinių problemų svoris išnyks, tačiau bus labai sunku įveikti žalą, kurią visuomenei daro socialinė žmonių charakterio erozija.

Rasulas Mirhašimlis

Gununsesi.info